Vienintelis Lietuvos stipendininkas Bauhause: Vlado Švipo kelias nuo Pušaloto iki Niujorko

Jaunai tarpukario valstybei reikėjo inžinierių ir architektų, todėl gabius jaunuolius ji siuntė mokytis į Vakarų Europą. Vienas jų, Vladas Švipas, 1924 m. įstojo į Bauhausą, Vokietijos meno, dizaino ir architektūros mokyklą. Kitas Lietuvos stipendininkas šios mokyklos nesirinko. Jo gyvenimą dabar pasakoja Nacionalinės dailės galerijos (NDG) paroda „vladas švipas: pušalotas > bauhaus > kaunas > new york“.

Kas buvo Vladas Švipas, vienintelis Lietuvos stipendininkas Bauhause?

Vladas Švipas - lietuvių architektas, Vasilijaus Kandinskio mokinys ir vienintelis Lietuvos valstybės stipendininkas, studijavęs Bauhause. Jis gimė 1900 m. lapkričio 10 d. Palėvenės kaime, Pušaloto valsčiuje, o mirė 1965 m. Niujorke, nurodo Visuotinė lietuvių enciklopedija.

Menu jis domėjosi nuo jaunystės. 1919 m. baigė Panevėžio gimnaziją, kurioje piešti mokė skulptorius Juozas Zikaras, po metų Kaune eksponavo savo paveikslus. Nuo 1923 m. balandžio metus mokėsi Edmundo Kestingo naujojo meno mokykloje „Der Weg“ Drezdene, rašo Vilniaus universiteto mokslininkė Marija Drėmaitė žurnale „Naujasis Židinys-Aidai“.

Ką V. Švipas veikė Bauhause pas Kandinskį?

1924 m. balandį, gavęs Finansų ministerijos stipendiją, V. Švipas išvyko į Veimarą. 1924-1926 m. jis mokėsi Vasilijaus Kandinskio sienų tapybos (vok. Wandmalerei) dirbtuvėje, nurodo NDG. Jo parengtą spalvinę schemą Kandinskio namo ateljė interjerui 1927 m. išspausdino Gustavas Adolfas Platzas savo knygoje apie naujausią architektūrą „Die Baukunst der neuesten Zeit“. Šia schema NDG iliustruoja ir parodos pristatymą.

Bauhause V. Švipas taip pat mokėsi grafikos ir spaudos pas Lyonelį Feiningerį. Mokyklai persikėlus į Desau, 1925-1926 m. jis toliau lankė Kandinskio klasę ir pradėjo klausytis Bauhauso įkūrėjo Walterio Gropiaus paskaitų.

Architektūra jį patraukė tiek, kad 1926 m. lapkritį jis išvyko į Oldenburgo inžinerijos akademiją ir 1928 m. balandį gavo architekto inžinieriaus diplomą. Tų pačių metų pavasarį grįžo į Bauhausą ir Hanneso Meyerio vadovaujamame architektūros biure dirbo prie Vokietijos profesinių sąjungų mokyklos Bernau projekto.

„Čia, bauhauze, aš įsipareigojau architektūrai, ir būtent ne formai, o žmogui“, - 1928 m. interviu žurnalui „bauhaus“ sakė V. Švipas (cituojama M. Drėmaitės vertimu).

Kaip Bauhauso idėjos pasiekė tarpukario Lietuvą?

Grįžęs į Lietuvą, V. Švipas Bauhauso idėjas pirmiausia taikė kaimui modernizuoti. Nuo 1929 m. sausio jis dirbo Žemės ūkio rūmų Statybos skyriuje Kaune, o 1932-1940 m. jam vadovavo. Jis inicijavo knygelių seriją „Ūkininko knygynėlis“ ir 1934 m. išleido „Sodybos planavimą“, „Trobesių dažymą“ ir „Ūkininko pirtį“, 1936 m. redagavo knygą „Kaimo statyba“.

Naująją architektūrą jis propagavo ir anksčiau: nuo 1927 m. rašė straipsnius žurnalui „Kultūra“, tais pačiais metais suprojektavo konstruktyvistinį betoninį paminklą žuvusiesiems už Lietuvos nepriklausomybę Pušaloto kapinėse. Pagrindiniu jo veikalu M. Drėmaitė laiko 1933 m. savo lėšomis išleistą knygą „Miesto gyvenamieji namai“ su dešimčia pavyzdinių namų projektų. „Nauja architektūra yra trumpakalbė, tiksli ir logiška“, - rašė joje V. Švipas.

1937 m. Paryžiaus pasaulinėje parodoje, Europos kaimo būsto ekspozicijoje, Lietuvos stendo centre buvo V. Švipo suprojektuotos modernios sodybos maketas. Jį pagamino skulptorius J. Zikaras, o už ekspoziciją Žemės ūkio rūmai pelnė „Grand Prix“.

1938 m. kartu su Finansų ministerijos kainų reguliuotoju dr. Vladu Juodeika V. Švipas parengė visos šalies statybų pramonės modernizavimo programą, vadinamąjį „Mūrinės Lietuvos planą“. Vyriausybė jam pritarė 1939 m. Pats architektas pastatė nedaug: Kaune įgyvendinti tik penki jo gyvenamųjų namų projektai, tarp jų ir dviejų aukštų mūrinis šeimos namas.

Kaip Walteris Gropius padėjo V. Švipui pasiekti Niujorką?

Karas nutraukė V. Švipo darbą Lietuvoje. 1940-1944 m., keičiantis sovietų ir nacių okupacijoms, jis vadovavo statybos valdyboms, o 1944 m. su žmona Brone ir dviem dukterimis pasitraukė į Vokietiją. Nuo 1946 m. šeima gyveno Dilingeno pabėgėlių (DP) stovykloje Bavarijoje.

1948 m. balandį V. Švipas iš stovyklos parašė savo buvusiam mokytojui W. Gropiui, tuo metu dėsčiusiam Harvardo universitete, ir paprašė rekomendacijos. Gropius jų parašė ne vieną. „Tai išskirtinai gabus žmogus, apie kurį visi žinojome, kad jis taps stipriu savo profesijos lyderiu“, - rašė jis 1948 m. gegužės 12 d.

1949 m. vasarį V. Švipas su šeima atvyko į Niujorką. Pirmiausia jis apsistojo pas buvusį Bauhauso bendramokslį Xanti Schawinsky, o imigracijai reikalingą garantiją (affidavit) jam išdavė buvęs Bauhauso dėstytojas Marcelis Breueris. Niujorke V. Švipas dirbo architektų biuruose, projektavo mokyklas, ligonines ir administracinius pastatus, 1954-1958 m. vadovavo JAV lietuvių inžinierių ir architektų draugijos Niujorko skyriui.

Ryšys su mokytoju nenutrūko. 1953 m. Gropius pasirašė V. Švipo prašymą gauti architekto licenciją JAV. Tų metų rugsėjo 12 d. laiške buvęs mokinys rašė apie „senas geras dienas Bauhauze, kuriame nebuvo vietos godžiam verslui ir merkantilizmo dvasiai“.

Penkiolika jų laiškų, saugomų Harvardo universiteto Houghtono bibliotekoje ir Bauhauso archyve Berlyne, 2019 m. paskelbė M. Drėmaitė ir Robertas Motuzas mokslo žurnale „Lietuvos istorijos studijos“. Pasak autorių, laiškai atskleidžia šiltus buvusio mokinio ir mokytojo santykius.

Ką pamatysite Vlado Švipo parodoje NDG?

Paroda veikia Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje (Konstitucijos pr. 22) iki 2027 m. sausio 17 d. Rengėjai V. Švipą pristato pirmiausia kaip modernų valstybės tarnautoją ir techninį ekspertą, o ne vien kaip kūrėją. Paroda taip pat kelia klausimus apie priverstinę migraciją ir architektų ryšius išeivijoje.

Parodos kuratorė - Vilniaus universiteto mokslininkė dr. Marija Drėmaitė, ji yra ir knygos apie V. Švipą autorė. Parodą parengė Kultūros projektų asociacija DOCUMENTUM, ekspoziciją sukūrė architektė Vika Pranaitytė, maketus - Urtė Šimkutė, projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba. Kūrinius ir dokumentus paskolino 11 institucijų ir asmenų, tarp jų Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, Lietuvos nacionalinis muziejus, Berlyno galerija „Galerie Berinson“ ir Alfonsas Švipas.

Parodos atidarymą lydėjo tarptautinis simpoziumas „Bauhaus in/and the Baltics“ apie Bauhauso palikimą Baltijos šalyse. Jame Erfurto Maxo Weberio centro tyrėja dr. Anke Blümm skaitė pranešimą apie šešis Bauhauso studentus iš Vilniaus žydų bendruomenės.

Galerija dirba antradieniais, trečiadieniais, penktadieniais ir šeštadieniais 11-19 val., ketvirtadieniais 12-20 val., sekmadieniais 11-17 val., pirmadieniais nedirba. Daugiau gerų žinių apie meną ir paveldą rasite skiltyje Kultūra, o naujienas iš visos šalies - skiltyje Lietuva.